oi

2 ói prt., òi 1. kreipiniui, klausimui sustiprinti: Oi sese, sese, sesaite mano! Nepulk į vargus jauna būdama J.Jabl. Òi jūs, mano mielieji vaikeliai! Gs. O dieverėliai broleliai, oi aš ne jūsų martelė LMD. Ói kurgi tu eisi, mano bernužėli? Klvr. Ói ko užpykai, mergele mano, ói ko užpykai, jaunoj mano? Lš. Oi ar tu lenkei prieš juos ... galvelę? TŽI152. 2. kartojimui sustiprinti: Gražus, oi gražus mūs pavasario rytas S.Nėr. Sunkios, oi sunkios buvo dienos baudžiavos laikais sp. Pūtė, oi pūtė šiaurus vėjelis, barė, oi barė mane tėvelis d. 3. tvirtinimui pabrėžti: Kad nepragert, ói gana būt jam pinigų Dglš. Nakties užtenka: atsigulk laike, tai prikirmysi, ói Mžš. Močiute mano, mano širdele, ói tu negerkie šito vynelio (d.) Klvr. Ir gerų ausų jis buvo, ir girdėjimo oi tikro Sab. Oi mylėjo Jonas arklius rš.

◊ kad ói labai pabrėžiant veiksmo, ypatybės ir kt. stiprumą: Kai kur tai tiek prilijo, kad ói (labai daug) Sb. Prisikorė Stasiukas prie mañ', kad oi oi ói Mžš.